Ekologinė žemdirbystė. Kas tai?

  • Spausdinti
Narių vertinimas:  / 3
BlogiausiasGeriausias 

    Ekologinis ūkininkavimas - tai tausojančiosios ūkininkavimo sistemos dalis ir gyvybinga alternatyva tradiciniam ūkininkavimui. Ekologinis ūkininkavimas skiriasi nuo įprasto, nes atsisakoma sintetinių pesticidų, herbicidų, cheminių trąšų, augimą skatinančių hormonų ar manipuliavimo genais. Ekologiniai ūkiai naudoja įvairią techniką, padedančią palaikyti ekosistemas ir sumažinti taršą. Laikantis būtinų produkcijos kokybės standartų, gaunamas mažesnis pirminės produkcijos kiekis, palyginti su tradiciniu ūkininkavimu, tad išauga ekologiškos produkcijos gamybos kaštai. Augalinės produkcijos ekologiniame ūkyje pagrindas - dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas. Ekologiniu būdu gali būti auginami ne tik grūdai, vaisiai bei daržovės, kopiamas medus, bet ir galvijai ir paukščiai auginami ekologiškai, laikantis gyvulių gerovės standartų bei šeriant juos natūraliais produktais.

    Ekologinis žemės ūkis kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus. Ekologiniai ūkiai gamina saugius, kokybiškus maisto produktus, išsaugo ir atkuria gyvybingą dirvožemį, saugo aplinką nuo taršos.
    Ekologinio ūkininkavimo augimą per keletą pastarųjų metų visoje Europoje paspartino didėjantis vartotojų rūpinimasis savo sveikata ir noras valgyti sveiką maistą.
    Ekologinis ūkininkavimas ne tik teigiamai veikia vartotojų sveikatą bei gamtą, bet ir sukuria naujų užimtumo galimybių ūkininkavimo, perdirbimo, paslaugų sektoriuose (kaimo turizmo paslaugas teikiantys ūkininkai vis dažniau turistams siūlo ekologiškų produktų).
    Nežiūrint to, kad ekologiški produktai yra brangesni, pastaruoju metu vis daugiau vartotojų yra pasirengę sumokėti aukštesnę kainą, kad būtų garantuoti dėl produktų kokybės ir saugumo. Anksčiau ekologiškų produktų būdavo sunku gauti – jie buvo parduodami specializuotose parduotuvėse ir vietiniuose turguose. Dabar ekologiškų produktų galima pamatyti didelių prekybos centrų lentynose visoje Europoje.
    Prieš keletą metų ekologiški produktai buvo parduodami minimaliai apdoroti - natūralios daržovės, vaisiai. Dabar vartotojai pageidauja, kad visi jų įsigyjami maisto produktai būtų ekologiški. Toks vartotojų poreikis kelia sunkumų perdirbėjams, mat tenka diegti naujus perdirbimo metodus, kad būtų išsaugota tam tikrų produktų struktūra, spalva, kokybė ir pan.
    Žemdirbiai dažnai klaidingai supranta ekologinį ūkininkavimą. Jie mano, kad užtenka atsisakyti cheminių trąšų ir pesticidų, tačiau šito toli gražu nepakanka, tenka keisti visą ūkininkavimo technologiją.
    Ekologinių ūkių plotai didėja, tačiau ekologiškų produktų rinka plėtojasi chaotiškai. Gamintojai neįstengia ekologiškais žemės ūkio produktais aprūpinti vidaus rinkos, jų Lietuvoje neatranda ir užsienio prekybininkai, nepakankamai patraukli ir produkcijos prekinė išvaizda. Ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai dėl technologinių gamybos ypatumų gauna mažesnius derlius, reikia didesnių darbo sąnaudų. Pereinamajame iš tradicinio į ekologinį ūkininkavimą etape patiriama ekonominių nuostolių, kuriuos iš dalies gali kompensuoti didesnė ekologiško produkto pardavimo kaina.
    Nors ekologinių ūkių skaičius ir naudmenų plotas išaugo, pagaminamas nepakankamas ekologiškos produkcijos kiekis, būtinas šių produktų perdirbimo ir eksporto plėtrai. Neišplėtota ekologiškų produktų gamintojų kooperacija, nesukurta šių produktų realizavimo sistema. Tik 45 proc. sertifikuotos produkcijos parduodama kaip ekologiška.
    Lėtai diegiamos pažangiausios tausojamosios ir ekologinės gamybos technologijos. Trūksta ekologiniams ūkiams tinkamos žemės ūkio technikos, alternatyvių trąšų ir augalų apsaugos priemonių.
    Ekologinės žemdirbystės pradininkai davė nevienodus pavadinimus tam, ką jie darė ir dėl to pasaulyje buvo pradėti naudoti skirtingi ekologinės žemdirbystės pavadinimai. Mokslininkai ją vadina organine, ekologine ir biologine žemdirbyste. Dabartiniu metu visi šie pavadinimai pripažįstami lygiaverčiai ir laikomi sinonimais. Pavadinimo problema tapo mažiau svarbi, kai ekologinis judėjimas pasiekė visuotinį sutarimą kas yra ekologinis ūkininkavimas.
    Ekologinis ūkininkavimas apima visas žemės ūkio sistemas. Taip puoselėjama aplinka, socialinis ir ekonominis, maisto ir pramonės produktų ekologinis pilnavertiškumas. Šioje sistemoje produktyvumo pagrindu imamas dirvožemio gyvybingumas, augalų, gyvūnų bei landšafto genetinis paveldimumas. Taigi, ekologinis ūkininkavimas optimizuoja visų faktorių kokybės priklausomumą vieną nuo kito. Optimalu, kai sudaromas uždaras energijos apytakos ciklas. Ši sistema pašalina ar didžia dalimi apriboja sudėtinių sintetinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių panaudojimą, tuo padidindama maisto produktų ir pašarų gyvybingumą.